UŽUTRAKIO DVARO SODYBA

Ant Galvės ežero kranto įsikūręs Užutrakis ilgą laiką priklausė įvairiems totorių ir lietuvių didikams. Miške stovintis dvaras kelis šimtus metų ėjo iš rankų į rankas, kol 1897 metų gruodį atiteko grafui Juozapui Tiškevičiui.

Valdas apsižiūrėjęs grafas nusprendė, kad pagal jo užimamą padėtį medinis miške stovinti pastatas per prastas ir netinkantis jo šeimai. Teko imtis statybų. Iš Varšuvos pakviestas architektas Janas Husas suprojektavo baltus mūrinius rūmus pagal tuo metu vyravusį klasicizmo stilių. Prabangus gyvenamasis namas išsiskyrė elegancija. Pagrindinį įėjimą puošė grafo Tiškevičiaus ir jo žmonos Jadvygos Četvertinskos šeimų herbai. Ant stogo plevėsavo giminės vėliava. Tai buvo vieninteliai rūmai, kurių galinis fasadas ežero pusėje atrodė įspūdingiau nei priekinis. Galinį fasadą pirmiausia ir pamatydavo į dvarą atvykstantys grafai. Savo vasaros rezidenciją Užutrakyje jie pasiekdavo vandeniu. Ištikimas ir punktualus kaip laikrodis keltininkas Piotras Sobolevskis grafus atplukdydavo per Galvės ir Skaisčio ežerų sąsmauką. Plaukiančius šeimininkus pirmiausia pasitikdavo labiausiai išsikišusioje pusiasalio vietoje ant aukšto pjedestalo pastatyta iš Italijos atgabenta Dievo motinos su kūdikiu skulptūra. Vienintelis į dvarą vedantis sausumos kelias grafams buvo per prastas. Dėl ūkinės paskirties jis net vadintas „bulvių keliu“ ir dažniausiai buvo naudojamas tik dvaro samdinių.

Naujus rūmus Prancūzų kalbos mylėtojas grafas Tiškevičius įrengė Liudviko XVI stiliumi. Iš Paryžiaus buvo atgabenti autentiški baldai, sukabinti krištoliniai sietynai, žvakidės. Belaukiant grafų, rūmų holo vazose buvo merkiamos skintų gėlių puokštės, o kambariai kvėpinami iš užsienio atvežtais purškiamais kvepalais. Vos grafams pasirodžius gyvenimas dvare atgimdavo. Netrūko svečių, buvo rengiami priėmimai ir puotos. Valgiaraštyje – patys įmantriausi valgiai: ežere prigaudytų vėžių sriuba, vynuogių lapuose troškinta jautiena, miško žibuoklių žiedlapių uogienė, lazdyno riešutų trauktinė. Pamaloninę gomurius svečiai kviesti į įspūdingiausią rūmų patalpą – pokylių salę. Jos sienas puošė galybė veidrodžių paauksuotuose rėmuose, o lubos buvo išpieštos žydrais debesėliais. Šokiai kas kart prasidėdavo polonezu. Kad šokėjams kojos neslystų, tarnai parketą barstydavo kreida. Vos svečiai įsišokdavo suradę laisvą minutę gardžių valgių likučių skanauti skubėjo tarnai. Jiems gardėsių likdavo nemažai, mat maistą į svečių lėkštes dėdavo liokajus. Kiek įdėjo, tiek ir turėjo užtekti. Prašyti pakartoti to paties patiekalo neleisdavo mandagumo taisyklės.

Laukdami svečių Tiškevičiai mėgdavo pasipuošti. Elegantiška grafienė iš spintos traukdavo šilkines suknias, kurios šokant ne tik maloniai sukosi, bet ir puikiai atspindėdavo šviesą. Jadvyga Tiškevičienė garsėjo kaip geriausiai besirengianti Lietuvos moteris. Mados naujienas ji nuolat sekė skaitydama prenumeruojamus lenkiškus ar vokiškus madų žurnalus. O laisvalaikiu pati siuvinėdavo bažnytinius rūbus.

Vyrą be galo mylėjusi grafienė itin vertino darbą ir tikėjimą. Ji buvo labai pamaldi moteris. Kiekvieną dieną pradėdavo ir baigdavo kryžiaus ženklu. Nevažiuoti į bažnyčią buvo galima nebent gulint mirties patale. Šventojo paveikslėliai kabėjo ir prie kiekvieno vaiko lovos. Jauniesiems grafaičiams buvo paskirti ir po dvasinį vadovą. Tiškevičiai turėjo tris vaikus. Juos auklėdami mokė gerbti vyresniuosius ir darbą. Vaikams buvo draudžiama tarpusavyje šūkčioti ar prunkšti iš juoko. Į suaugusiųjų klausimus derėjo atsakinėti trumpai ir aiškiai, veide neparodant jokių emocijų. Suaugusiųjų nestebimi grafaičiai kaip ir visi vaikai mėgdavo paišdykauti. Mergaitės sukdavosi mamos drabužinėje, matuodavosi šilkines sukneles, dabindavosi puošniomis skrybėlėmis. Berniukai įsmukę į tėčio kabinetą rungtyniaudavo, kuris pirmas atsisės į grafo vietą. Laimėjęs, lyg tikras namų šeimininkas vaikydavo įsivaizduojamus patarnautojus.

Grafai vaikus pratino ir prie darbo. Parke jiems buvo pastatytas namelis, kuriame buvo laikomos grafaičių prižiūrimos vištos ar triušiai. Prie namelio vaikai turėjo ir po darželį. Juose kasė lysves, sodino augalus, rinko derlių. Parke dažnai sukiodavosi ir gėlės itin mėgusi grafienė. Gėlėmis grafienė ne tik grožėdavosi, iš jų žiedų kurdavo dovanoms skirtus herbariumus. Grafas tuo metu daug dėmesio skyrė ūkio reikalams. Net ir nuolat negyvendamas dvare jis pasirūpino, kad valda duotų pelno. Dvaras prekiavo pienu, žuvimi, vaisiais, turėjo karčemą, sūrinę, rūkyklą ir plytinę.

1915 metais prasidėjus karui Tiškevičius su žmona ir vaikais iš Užutrakio pasitraukė į Sankt Peterburgą. Išvykdami pasirūpino, kad vertingi daiktai būtų suslapstyti. Kas užkasta, kas užmūryta, kas tarnams saugoti atiduota. Vertingesni brangakmeniai, aukso dirbiniai, deimantai įsiūti į vaikų drabužius, paslėpti jų lėlėse ir meškučiuose. Toks grafų sumanumas leido jiems svetur laisvai pragyventi 5 metus. Karui pasibaigus į Užutrakį grįžo tik grafienė. Jos vyras Juozapas Tiškevičius 1917 metais Peterburge mirė. Iš pradžių ten buvo ir palaidotas. Be galo savo sutuoktinį mylėjusi našlė itin skaudžiai išgyveno netektį. Viena puošniausių Lietuvos ponių visą likusį gyvenimą vaikščiojo tik juodais rūbais, o iš rankų nepaleisdavo rožinio, kurį meldžiantis naudojęs vyras. Nusprendusi grįžti į Užutrakį, metaliniame karste pargabeno ir vyro palaikus. Jie slapta buvo perlaidoti Užutrakio dvaro parko šlaite. Dėl tarpukaryje galiojusių draudimų grafo amžinojo poilsio vieta liko nepažymėta jokiu paminklu. Ten tik nuolatos žydėjo gėlės, degė lempelė.

Prasidėjus Antrajam Pasauliniam karui grafienė persikėlė pas vyro brolį į Kretingos dvarą. Užutrakį paveldėjęs vyresnysis Tiškevičių sūnus Andrius visam laikui persikėlė į Londoną. Be šeimininkų likęs dvaras buvo nacionalizuotas. Statiniai paskirti dailininkų profesinei sąjungai. Po karo Užutrakyje veikė KGB aukštų pareigūnų sanatorija, po to valstybinė turizmo įmonė. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę Užutrakis perduotas Trakų istoriniam nacionaliniam parkui. Dvaro rūmai restauruoti ir pritaikyti kultūros reikmėms.

Daugiau informacijos: http://www.trakai-visit.lt/lt/ekskursijos-po-uzutrakio-parka-ir-rumus

Darbo laikas:
Gegužės – rugsėjo mėn.
I – II: Nedirba
III – VII: 11.00 val. – 19.00 val.

Spalio mėn. – balandžio mėn.
I – IV: Nedirba
V – VII: 11.00 val. – 16.00 val.

Ekskursijos:
Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijoje ( LT, RU, EN kalbomis)
Tel.: