Nuo Kauno iki Jurbarko išsidriekęs maždaug 90 kilometrų ilgio Panemunės kelias Lietuvos keliautojams yra neblogai pažįstamas. Iš kairės pusės vingiuojantis Nemunas, o iš dešinės – piliakalnių, pilių ir dvarų grandinė sukuria vieną vaizdingiausių maršrutų šalyje.
Kadaise atlaikusios ne vieną kryžiuočių puolimą, Panemunės pilys vėlesniais laikais pavirto ištaigingomis Lietuvos dvarininkų rezidencijomis. Šiandien prie Nemuno atgijusiuose dvaruose galima susipažinti su turtinga Lietuvos dvarų kultūra, aplankyti įrengtas istorines ekspozicijas ir pasivaikščioti didikų laikus menančiuose parkuose.
Kelionę po Panemunės dvarus verta pradėti nuo Raudondvario. Visai netoli Kauno įsikūręs nedidelis miestelis pavadinimą tikriausiai įgavo dėl čia stūksančių raudonų plytų dvaro rūmų. Nuo XVII a. žinomas dvaras priklausė keletui šeimininkų, visgi dabartinė jo išvaizda – grafų Tiškevičių nuopelnas.
1825 m. kaip vestuvių dovaną Raudondvario dvarą gavęs ir 1831 m. jį po gaisro atstatęs Benediktas Emanuelis Tiškevičius garsėjo kaip aistringas keliautojas bei medžiotojas. Jo dėka rūmų interjerą gyvino iš Vokietijos bei Amerikos atvežti stalo įrankiai, angliškas porcelianas ir olandiška patalynė, o garbūs svečiai galėjo mėgautis grafų sumedžiota žvėriena, prabangiais prancūziškais vynais bei kiniška arbata.
Raudondvario dvaro pasididžiavimas – vaizdinga oranžerija, Tiškevičių laikais garsėjusi unikalia citrusinių vaismedžių ir kitų egzotinių augalų kolekcija. Dar ir šiandien čia galima išvysti vieną seniausių Lietuvoje, paties grafo sodintą palmę. Ano laikmečio dvasią norintys pajusti svečiai kviečiami prisėsti oranžerijoje įsikūrusiame restorane ar pasivaikščioti neseniai atkurtame parke. Kaip ir kadaise, vasaromis dvaro lankytojus džiugina nepakartojamas rožių bei levandų aromatas.
Maždaug 60 kilometrų nuo Raudondvario – 400 metų istoriją skaičiuojanti Panemunės pilis. 1597 m. čia buvusį medinį dvarą įsigijo vengrų kilmės dvarininkas Jonušas Eperješas. Pasitelkęs patyrusio olandų architekto ir gero bičiulio Petro Nonharto pagalbą, naujasis savininkas nusprendė pastatyti renesansinio stiliaus mūrinę pilį.
Bėgant laikui keitėsi Panemunės dvaro šeimininkai, o pilis ne kartą restauruota ir tobulinta. XVIII a. pilies kompleksą įsigijęs LDK vėliavininkas Antanas Gelgaudas netoliese suformavo iki šiol išlikusį trylikos hektarų parką, atgaivino du tvenkinius, įrengė apžvalgos aikšteles su vaizdu į Nemuną. Pasigrožėti parke lakstančiais danieliais anais laikais galėjo ne tik dvarininkai, bet ir vietiniai.
Šiandien Panemunės pilis prikelta gyvenimui bendra muziejininkų ir verslininkų iniciatyva. Lankytojams atverta ne tik istorinė ekspozicija, išpuoselėtas parkas, bet ir prašmatnus viešbutis su restoranu. Pilies svečiai kaip tikri didikai gali pernakvoti XVIII – XIX a. antikvariniais baldais apstatytuose kambariuose bei pasimėgauti pagal senuosius lietuvių ir vengrų receptus ruoštais valgiais.
Panemunės kelią užbaigia įdomią istoriją turintis Jurbarko dvaras. XIV a. čia buvusį dvarą valdė Lietuvos didžiojo kunigaikščio Žygimanto II žmona Bona, didikai Radvilos, vėliau – imperatorės Jekaterinos II favoritas Platonas Zubovas. Nuo 1845 m. dvaras atiteko kunigaikščiui Ilarionui Vasiljevičiui Vasilčikovui, kurio palikuonys čia šeimininkavo iki Pirmojo pasaulinio karo.
Vasilčikovai į Jurbarką atvykdavo retai, tačiau dvaro reikalais rūpindavosi visus metus. Dvarininkai garsėjo kaip puikūs verslininkai: įrengė lentpjūvę, alaus daryklą, plėtojo sviesto ir sūrio gamybą. Jurbarke pagaminti „bakšteiniški“ ir „olandiški“ sūriai buvo eksportuojami net į Prancūziją, o ir pats miestas klestėjo.
Iki šių dienų Jurbarko dvaro rūmai neišlikę, tačiau lankytojai gali apžiūrėti dar Zubovo laikais statytą puošnią stačiatikių cerkvę, Mituvos upės pakrante nusidriekusį parką, dvi oficinas ir keletą kitų dvaro pastatų. Pietų pusėje iškilusioje oficinoje gyveno dvaro tarnai – šiandien čia veikia Jurbarko turizmo informacijos centras. Šiaurinėje oficinoje įsikūrusiame krašto muziejuje galima susipažinti su Jurbarko miesto istorija.