BURBIŠKIO DVARO SODYBA

Burbiškio dvaras istoriniuose šaltiniuose minimas nuo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų. Bene ryškiausią pėdsaką Burbiškio istorijoje paliko didikų Venclovavičių giminė. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenės pareigūnas Stanislovas Venclovavičius dvarą įsigijo 1752 m. Pas lenkų architektą Gižiskį  užsakė dvaro projektą. Jis įgyvendintas po trisdešimties metų, dvarą jau valdant anūkui Ivonui Venclovavičiui. Ivono Venclovavičiaus sūnus Anupras iki šiol išlikusius dvaro rūmus su bokštu dar patobulino. Sienos buvo išklijuotos prancūziškais tapetais, kiekviena patalpa puošta piešiniais, įstatytos riešutmedžio  durys. Baltos glazūros krosnių kokliai buvo puošti laurų vainikais, palmių, ąžuolo šakelių ornamentais.

Statyboms buvo sukviesta  daugiau kaip 1000 baudžiauninkų. Plytos buvo degamos Klygūnų kaime. Iš ten apie du kilometrus iki statybų vietos, baudžiauninkams sustojus į eilę, jos buvo leidžiamos iš rankų į rankas. Jei kuris pavargdavo, būdavo guldomas į specialų lovį ir gaudavo rykščių. Nusikaltusiems baudžiauninkams tekdavo lipti į medį ir kukuoti gegute. Būdavo, kad taip kukuojantį darbininką grafas imdavo ir nušaudavo. Kiti kelioms paroms būdavo uždaromi į tamsų rūsį.

Visiška priešingybė žiauriam šeimininkui buvo jo žmona. Moteris negalėjo iškęsti matydama, kaip jos dvare engiami baudžiauninkai. Tačiau rūstus vyras buvo uždraudęs jai kištis į dvaro reikalus.  Jautri dvaro šeimininkė visiškai palūžo, kai sulaukęs kelerių metų mirė jos sūnus. Jis palaidotas prie senos kedrinės pušies. Ponia netrukus rasta pasikorusi.

1932 metais dvaras buvo parduotas iš Amerikos grįžusiam kunigui Pranciškui Zabielai. Jis dvare įrengė bažnyčią ir kleboniją. Kita pusė dvaro atiteko pradžios mokyklai. 1947 m. pastatai nacionalizuoti. Mokykla dvare išliko, o bažnyčios vietoje įkurtos ūkio dirbtuvės. Nuo 2015 m. Burbiškio dvaro rūmai vėl atviri lankytojams.