PANEMUNĖS PILIS, VAD.GELGAUDŲ, VYTĖNŲ

400 metų gyvuojanti Panemunės pilis keitė ne tik savininkus, bet ir pavadinimus. Ji buvo vadinta ir Gelgaudų, pagal savininko pavardę, ir Vytėnų pilimi, pagal kaimo pavadinimą, ir tiesiog Zamkumi.

Seniausias žinomas Panemunės pilies pavadinimas. Dar prieš pilies statybą, 1597 metais medinius dvaro statinius Panemunėje įsigijo vengrų kilmės dvarininkas Jonušas Eperješas. Sumokėjęs 14 000 kapų grašių, jis ėmėsi ambicingų planų. Sumanė vietoj medinių statinių pastatyti rimtą reprezentacinę pilį. Tam pasikvietė gerai architektūrą išmanantį savo bičiulį, Vilniaus žemutinę pilį rekonstravusį Olandų architektą Petrą Nonhartą. Jam parengus brėžinius prasidėjo statybos. Sukviesti darbininkai pamatams kasė net dviejų metrų gylio duobes. Metro storio sienas mūrijo plytas rišdami renesansiniu būdu. Statybininkams beplušant ant kalvos kilo dviaukščiai pastatai: gyvenamas ir ūkinis. Šalia dygo gynybinės sienos ir keturių aukštų bokštai su stačiais laiptais. Iš lūpų į lūpas ėmė plisti pasakojimai, kad bokšto rūsyje buvęs kalėjimas. Į kamerą kaliniai buvo nuleidžiami virvėmis arba kopėčiomis. Virš kalėjimo angos pirmajame aukšte tebuvusios kelio siauros išpjovos. Kada diena, kada naktis kaliniai galėjo atskirti tik per mažytį grotuotą langelį išvydę kelis saulės spindulius.

Didikų kambariuose šviesos netrūko, kaip kambarių saulė neprišildydavo tarnai kurdavo puošnias renesanso stiliaus koklių krosnis. Prispyrus gamtiniams reikalams nei į lauką eiti, nei naktinių puodų ieškoti nereikėjo. Jau statant pilį pagalvota apie patogumus. Gyvenamosiose patalpose įrengti du tualetai, tais laikais vadinami latrinomis. Darbininkai buvo išgrindę akmeninę kanalą, kuriuo nuotekos iš tualetų patekdavo į specialiai tam kalvos papėdėje iškastą griovį. Deja visų sumanymų savininkas įgyvendinti nespėjo, nebaigus statybų mirė. Testamentu jis įpareigojo žmoną, per metus baigti pradėtus darbus. Žmonos prižiūrimų statybininkų pastatyta pilis, vėliau atiteko sūnui Kristupui Eperješui. Jis pilį valdė daugiau kaip pusšimtį metų. Per tiek laiko spėjama dėl šlaito slinkimo net spėjo nugriūti vienas tėvo statytas pilies bokštas. Remonto prašėsi ir pati pilis. Rekonstruojant ji įgavo baroko elementų. Į šiltesnę, pietinę pusę naujasis šeimininkas perkėlė gyvenamąsias patalpas, iki septynių aukštų paaukštino tėvo statytą išlikusį bokštą ir pastatė dar du. Viename jų, penkiakampiame bokšte, įrengė šeimos koplyčią. Tačiau visas darbas ir statybų planai po savininko mirties nuėjo veltui. Vėlesni įpėdiniai vos sudūrė galą su galu. Kad pragyventų pilį ėmė užstatinėti kreditoriams. Didingi pastatai ėmė griūti. Puošnių krosnių kokliai ištrupėjo, sienos apiro, tvenkiniai išdžiuvo. Remontams nė skatiko neturėję šeimininkai nusprendė ieškoti pirkėjo.

1759 metais sumokėjęs 19 000 talerių apleistą Panemunės pilį įsigijo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės vėliavininkas Antanas Gelgaudas. Kurį laiką pilis stovėjo kaip buvusi. Remonto darbai rimčiau pajudėjo kai naujasis šeimininkas nusprendė vesti antra kartą. Į žmonas išsirinko turtingą ir įtakingą našlę Barborą Judickaitę-Tyzenhauzienę. Ši jam užrašė ne tik dalį savo dvarų, bet ir 100 000 auksinų. Kai galvos dėl pinigų sukti nebereikėjo naujasis savininkas pasiraitęs rankoves ėmėsi darbų. Apleistą pilį taip prikėlė, kad vietiniai netrukus ėmė ją vadinti nebe Panemunės, o Gelgaudų pilimi. Nugriovęs vieną korpusą atvėrę pilies kiemą. Pasidarbavus kūjais ir laužtuvais gyvenamosios patalpose iškirsto naujas angos langams, atveriantiems vaizdus į Nemumą. Kambariuose vėl išmūrytos baltų koklių krosnys, o sienos dekoruotos antikinių figūrų frizais. Pinigų negailėjęs Gelgaudas aplink pilį suformavo trylikos hektarų parką. Užtvenkęs upelį vėl atgaivino išdžiuvusius vienas su kitu vandeniu besidalijančius tvenkinius. Įrengė aptvertą žvėryną, kuriame lakstė danieliai.

Po Antano Gelgaudo mirties, pilį valdė dar kelios Gelgaudų kartos. 1831 metais prasidėjus sukilimui tuometiniai dvaro savininkai broliai Antanas ir Jonas Gelgaudai nusprendė aktyviai įsilieti į kovas. Lemtis jiems nebuvo palanki. Vyriausiuoju sukilimo vadu buvęs Antanas Gelgaudas žuvo nuo kulkos. Jo brolis Jonas Gelgaudas, pasitraukė į Prūsiją. Be šeimininkų likusi pilis buvo nusiaubta ir išplėšta. Po metų perimta caro valdžios nuosavybėn. Pilies administratoriai vis keitėsi, nei šimto nei dešimties prašomų rublių remontui negaudavo, taip pilis su kiekviena dieną ėmė nykti.

Pasibaigus neramumams pilis ir šalia ūkiniame kieme susiformavęs Zamkaus dvaras 1867 metais vėl pateko į Geldaugų giminės rankas. Visą turtą perėmė paveldėtojas Stanislovas Puslovskis. Tačiau jis ilgai nešeimininkavo.

Po pirmojo pasaulinio karo dvarininko turtus nusavino valstybė. Gaisro nusiaubti pilies griuvėsiai 1934 metais perduoti Švietimo ministerijai. Zamkaus dvaras parduotas iš varžytinių. Pasiūlęs 84 300 tūkstančius litų dvarą su 48 hektarų valda įsigijo Čikagoje gyvenęs kunigas Antanas Petraitis. Jis nusižiūrėjęs aukštus bokštus buvo sumanęs statyti observatoriją. Tačiau grįžęs į Lietuvą artėjant mirčiai planus pakeitė. Testamentu įpareigojo Skirsnemunės kleboną įsigytose valdose įsteigti saleziečių vienuolyną. 1937 metais dvasininkai ėmėsi statybų. Dvaro trobesiai virto moderniu vienuolyno ansambliu su mokslui, poilsiui, gyvenimui ir maldai skirtomis patalpomis. Čia mokėsi ir gyveno apie 100 žmonių. Kunigai, vienuoliai ir jų auklėtiniai rūpinosi vienuolyno aplinka, tvarkė parką, tvenkiniuose užveisė karpių, atvykusiems turistams pasakodavo pilies istoriją. Sėkmingai įsikūrę saleziečiai planavo statyti ir aspirantūros kolegiją. Jau liedami pamatus nuogąstavo dėl gresiančio karo. Jų įžvalgos nebuvo be pagrindo. Netrukus prasidėjus suirutei vienuolynas buvo uždarytas, o dvasininkams ir auklėtiniams teko slapstytis.

Dabar Panemunės pilyje veikia muziejus, verslininkai čia įkūrė viešbutį ir restoraną.