20 kilometrų atstumu vienas nuo kito esančiuose Trakų Vokės ir Užutrakio dvaruose kūrėsi skirtingos Tiškevičių giminės istorijos. Apsilankymas šiuose dvaruose akimirksniu perkels į XIX a. antrąją pusę, kai abu jie ilgai ėję iš rankų į rankas pagaliau tapo vienų šeimininkų nuosavybe. Argi ne smalsu, kaip tuomet atrodė prabangus grafų gyvenimas? Kokius pokylius matė dvarų sienos? Ir kas dvarams nutiko netekus šeimininkų?
Štai Užutrakio dvaras jį įsigijusiam grafui Juozapui Tiškevičiui pasirodė per prastas. Tad netrukus pradėjus statybas įgyvendinta iš Varšuvos atvykusio architekto Juzefo Huso vizija – balti klasicistinio stiliaus rūmai, kerintys prabanga ir elegancija. Jų išskirtinumas – itin puošnus užpakalinis fasadas, įspūdingesnis nei priekinis. Toje pusėje, labiausiai išsikišusioje pusiasalio vietoje, ant pjedestalo stovi ir Dievo Motinos su kūdikiu skulptūra. Tiškevičiai taip sumanė neatsitiktinai – grafų šeima į dvarą patekdavo vandens keliu. Juos per Galvės ir Skaisčio ežerų sąsmaukas atplukdydavo keltininkas.
Netoliese esantis Trakų Vokės dvaras kurį laiką buvo Jono Vytauto Emanuelio Tiškevičiaus šeimos vasaros rezidencija. Vėliau šeimininkus pakerėjo dvaro aplinka ir jie nusprendė čia apsigyventi nuolat. Italų kilmės architektas Leandras Janas Liudvikas Markonis rūmus sukūrė pagal Varšuvos karalių rezidencijos pavyzdį. Vidus taip pat buvo prabangus – interjerą puošė vertingi paveikslai, marmuriniai židiniai, krištoliniai sietynai, užsienyje pagaminti baldai.
Dvaras buvo įrengtas ištaigingai, bet Jonas Vytautas Emanuelis Tiškevičius nebuvo išlaidus, apgalvodavo kiekvieną pirkinį. Labiausiai vertino mokslą ir darbštumą. Jo žmona Izabelė buvo ypatingo grožio ir be galo rūpestinga moteris. Jos dėmesio ir šilumos užtekdavo ne tik šeimai, bet ir valdiniams. Rudens ir žiemos vakarus šeimininkė praleisdavo megzdama, o išaušus Kalėdų rytui dvariškiai būdavo apdovanojami šiltomis kepurėmis, kojinėmis, šalikais ir pirštinėmis. Šeima mėgo puošniai rengtis, net jei nelaukdavo svečių. Rūmai atgydavo, kai į juos prigužėdavo svečių. Grafai dažnai rengdavo labdaros pokylius, ypač smagiai švęsdavo savo varduves.
Panašiai gyveno ir Juozapas Tiškevičius su žmona Jadvyga. Jų rūmuose taip pat netrūko svečių ir pokylių. Rūmų šeimininkė garsėjo kaip stilingiausia Lietuvos moteris. Ji dievino šilko sukneles, nuostabiai plazdėdavusias sukantis polonezo žingsniu. Naujausias mados tendencijas grafienė sužinodavo iš lenkiškų ir vokiškių žurnalų. Įspūdingiausia Užutrakio dvaro rūmų erdvė – pokylių salė. Jos sienos puoštos veidrodžiais paauksuotais rėmais, o lubos išpieštos mėlynais debesimis. Rūmų holuose visada būdavo pamerktų gėlių, o kambarius kvepindavo iš užsienio parvežtais kvepalais. Linksmas ir prabangus gyvenimo būdas nebuvo priežastis gyventi nerūpestingai. Juozapas Tiškevičius stengėsi, kad valdos būtų pelningos. Dvaras prekiavo pienu, žuvimi, vaisiais, turėjo karčemą, sūrinę, rūkyklą ir plytinę.
Idiliška dvaro kasdienybė baigėsi prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui. Tiškevičių šeima pasitraukė į Sankt Peterburgą. Vertingus papuošalus, brangakmenius ir auksą jie įsiuvo į vaikų drabužius ir žaislus. Brangius daiktus išdalijo saugoti tarnams, dalį užkasė, suslapstė. Po karo, mirus vyrui, į dvarą sugrįžo tik Jadvyga. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui dvaro šeimininkai keitėsi, kol galiausia jis buvo nacionalizuotas. Po karo čia veikė KGB pareigūnų sanatorija, paskui valstybinė turizmo įmonė. Dabar jis priklauso Trakų istoriniam nacionaliniam parkui.
Tiškevičių giminė Trakų Vokės dvarą valdė 100 metų. Iš kartos į kartą jis buvo perleidžiamas grafų sūnums. Antrojo pasaulinio karo metais jame apsigyveno okupantai vokiečiai. Rūmų paveikslai, baldai, krištoliniai sietynai, kiti vertingi daiktai buvo išgrobstyti, išorinė puošyba sunaikinta. Tik 2014 m. dvaras tapo atviras visuomenei.
Lankydamiesi Trakų Vokės dvaro sodyboje vis dar galite išvysti didingos praeities pėdsakų. Iki šių dienų išliko ne tik centriniai rūmai, bet ir koplyčia-mauzoliejus. Tai pirmasis dvaro teritorijoje atsiradęs pastatas. Neogotikinės Švč. Mergelės Marijos koplyčios altorius buvo pagamintas iš ąžuolo, gausiai puoštas auksu ir dekoratyviais elementais. Caro laikas koplyčia buvo įregistruota kaip klėtis, nuo jos nuimtas kryžius. Tai padėjo išsaugoti sakralinę vietą nuo sunaikinimo.
Užutrakio dvaro sodyboje yra išlikusios senosios kapinės. Ten anksčiau buvusi pagonių šventykla. Vėliau dvaro savininkas toje vietoje pastatė unitų bažnyčią. Šeimininkaujant Tiškevičiams toje pat vietoje pastatyta katalikų koplyčia, šalia įkurtos kapinės, jose laidoti giminės mirusieji.
Tyrinėjant Užutrakio dvaro apylinkes galima pasmalsauti, kaip atrodė XIX a. spirito varykla ir sandėlis. Tai vienas ryškiausių rūmų ūkinės dalies architektūrinių akcentų. Raudonų plytų pastate buvo gaminami dvarą garsinę gėrimai: svarainių likeris ir juodųjų serbentų vynas. Tada tai buvo ne tik pelninga, bet ir sveikatinanti prekė. Buvo manoma, kad pagal to meto technologijas pagaminti alkoholiniai gėrimai teigiamai veikia organizmą. Atvykusius svečius Juozapas Tiškevičius vaišindavo ir ypatinga lazdynų riešutų trauktine. Vėliau spirito varykla ir sandėlis buvo paversti butais.
Vienas įdomiausių Trakų Vokės dvaro statinių – arklidė. Skamba netikėtai, tiesa? Savo forma pastatas primena nukirstą pasagą. Jonas Vytautas Emanuelis Tiškevičiaus buvo aistringas žirgų mylėtojas, tad nenuostabu, kad arklidėje buvo įrengtas maniežas ir karietinė. Šiame pastate laikė tik ypatingus žirgus, skirtus turtingiausiems pirkėjams. Darbiniai arkliai buvo laikomi atskirai dviejuose tvartuose kartu su galvijais, kiaulėmis ir vištomis.
Išsiskiriantys ir abiejų dvarų parkai. Juos įrengė iš užsienio atvykę kraštovaizdžio architektai: sukūrė liepų alėjas, gėlynus, poilsio ir vaikų žaidimų erdves. Užutrakio dvaro prancūziški gėlynai buvo mėgstamiausia grafienės vieta. Ji kurdavo herbariumus, gamindavo kvapiuosius aliejus su gėlių ekstraktais. Trakų Vokės dvaro parko tvenkinius supo lapuočių medžių tuneliai. Šlaito kaskadose net buvo įrengtos vonios, atskiros damoms ir džentelmenams. Abu parkai puikiai išlikę iki šių dienų, prižiūrimi ir puoselėjami sodininkų.
Vaikštant takais, apžiūrint sales ir kambarius nesunku įsijausti į XIX a. grafų gyvenimą ir bent trumpam persikelti į prabangią rūmų kasdienybę.