PAŽAISLIO KAMALDULIŲ VIENUOLYNO ANSAMBLIS

Kauno marių pusiasalyje Pažaislio kamaldulių vienuolynas pradėtas statyti XVII amžiuje. Vienuolynui vietą išrinko ir statybas finansavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Kristupas Zigmantas Pacas. Jis su šeima vienuolyne ir buvo palaidotas. Mažam tikinčiųjų ratui skirtas vienuolynas kainavo aštuonis milijonus auksinių. Pasipylė pasakojimai, kad K.Z. Pacas taip bandė išpirkti savo kaltę už šiose vietose išprievartautą jaunutę merginą. Kiti spėliojo, kad didikas bando išvaikyti Pažaislio kalną  pamėgusius velnius. Pats vienuolyno sumanytojas visą savo dėmesį buvo sutelkęs į darbininkų paieškas. Architektus vienuolyno statyboms jis pasikvietė iš Italijos. Iš užsienio atvyko ir Šventuosius vartus, bažnyčią, zakristiją dekoravęs tapytojas ir skulptorius. Vienuolyno fundatorius akylai prižiūrėjo ir sąskaitas. Derėdamasis ir ieškodamas, kur pigiau parduodamos statybinės medžiagos, parašė ne vieną laišką. Dėl statybinių medžiagų tarpininkavo ir vienuoliai. Netoli marmuro laužyklų prie Krokuvos įsikūrusio pagrindinio Lenkijos ir Lietuvos kamaldulių vienuolyno pastangomis Pažaislyje netrūko marmuro. Juodu ir raudonu marmuru buvo dengtos sienos, durų apvadai, balkonai, išklotos  grindys. Italai architektai Džiovanis Fredianis, broliai Karolis ir Pjetras Putiniai vienuolyno kompoziciją kūrė pagal kamaldulių vienuolių herbą – du balandžius, geriančius iš vienos taurės. Balandžius atstojo du prigludę sodai, o taurę – vidurinė sklypo dalis su alėja. Bažnyčia, vienuolyno šiaurinis ir vidinis korpusai su uždarais kiemeliais šventorių skyrė nuo vienuolių atsiskyrėlių celių – eremo.  Norint patekti į šventorių, tekdavo praeiti  trejus vartus.

Išpuoštame vienuolyne įsikūrę vienuoliai laikėsi griežtos asketiškos tvarkos. Kamalduliai įsipareigodavo nuolatos gyventi celėse, kasdien dirbti fizinius darbus, tarpusavyje nesikalbėti.  Vietos gyventojai pasakodavo, kad tyloje gyvenantys vienuoliai sutikę vienas kitą teištardavo “Atmink, kad mirsi.” Patys miegodavo celėse padėtuose karstuose, po galvą dėdavosi plytą. Stebino ir vienuolių mityba. Mėsos jie nevalgė, tačiau ant pietų stalo atsidurdavo šventoriaus šuliniuose užauginti vėžliai. XIX amžiuje vienuolynas buvo nusiaubtas Napoleono armijos karių. Po 1831 metų sukilimo turtas konfiskuotas ir perduotas ortodoksų vienuoliams. Tarpukariu vienuolyne įsikūrė Šv. Kazimiero kongregacijos seserys. Po Antrojo pasaulinio karo čia veikė senelių namai, ligoninė. Atgavus Nepriklausomybę vienuolynas grąžintas Šv. Kazimiero seserų kongregacijai.