Mitais apipintas Pažaislio vienuolynas – unikalus baroko šedevras

Kauno marių pusiasalyje įsikūręs Pažaislio kamaldulių vienuolynas – vienas gražiausių brandžiojo baroko pavyzdžių ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Šiaurės bei Rytų Europoje. XVII a. statyto vienuolyno ansamblį garsina ne tik unikali architektūra ar kasmet čia rengiamas tarptautinis Pažaislio muzikos festivalis, bet ir įvairūs mitai.

Didingą šventovę Kauno pakraštyje, tuo metu atokiame miške, statyti nusprendė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Kristupas Zigmantas Pacas. Mažam tikinčiųjų ratui skirtas vienuolynas kainavo net aštuonis milijonus auksinių, o fundatoriaus keistokų motyvų netruko apipinti įvairios būtos ir nebūtos istorijos.

Vieni pasakojo, kad sakralinio komplekso statybomis Pacas bandė išpirkti kaltę už šiose vietose išprievartautą jaunutę merginą. Kiti spėliojo, kad didikas vienuolyną pastatė norėdamas išvaikyti Pažaislio kalną pamėgusius velnius. Nepaisant gandų, Pacas visą savo dėmesį skyrė vienuolyno statybai. Pats studijavęs ir nemažai keliavęs Italijoje, architektus ir freskų tapytojus didikas pasikvietė būtent iš ten.

Architektas iš Italijos, marmuras iš Lenkijos

Pažaislio vienuolyno ansamblį suprojektavo Džiovanis Batista Fredianis. Kompoziciją nuspręsta kurti pagal kamaldulių vienuolių herbą – du balandžius, geriančius iš vienos taurės. Balandžius atstojo du prigludę sodai, o taurę – vidurinė sklypo dalis su alėja. Bažnyčia, vienuolyno šiaurinis ir vidinis korpusai su uždarais kiemeliais šventorių skyrė nuo vienuolių atsiskyrėlių celių – eremo.  Norint patekti į šventorių, tekdavo praeiti  trejus vartus.

Vienuolyno ansamblis statytas iš degtų plytų, o apdailai gausiai naudotas marmuras – juo dengtos sienos, durų apvadai, balkonai, išklotos grindys. Marmuru Pažaislį aprūpino patys vienuoliai, mat netoli marmuro laužyklų Krokuvoje buvo įsikūręs pagrindinis Lenkijos ir Lietuvos kamaldulių vienuolynas.

Visame Pažaislio komplekse savo dydžiu ir architektūra ypač išsiskyrė bažnyčia. Centrinė jos dalis buvo šešiakampė, o šonuose glaudėsi du 32 metrų aukščio bokštai. Šiauriniame iš jų skambėjo vilniečio J. Delamarso išlietas varpas. Pagal Paco sumanymą, iš viso vienuolyne buvo įtaisyti du varpai: vienas skirtas Pažaislyje gyvenusiems vienuoliams, o kitas, didysis varpas, žinią apie vienuolyną turėjo skleisti aplinkiniams.

Vienuolyno bažnyčia garsėjo ir barokiniais altoriais bei Italijos menininkų tapytomis freskomis. Garsiausia iš jų – Džiusepės Rosi kurta „Marijos karūnavimo“ freska atspindėjo ir bendrą, visame vienuolyne vyravusią, Marijos išaukštinimo temą. Senojo ir Naujojo testamento siužetus vaizduojančios freskos puošė ir kitus vienuolyno pastatus – šiandien visame komplekse jų išlikę apie 140.

Atsiskyrėliškas vienuolių gyvenimas

Kaip ir pats Pažaislio fundatorius, nemažai kalbų kėlė išpuoštame vienuolyne už aukštų sienų įsikūrę paslaptingi vienuoliai. Skirtingai nei pranciškonai ar jėzuitai, kamalduliai visuomenėje nesireiškė – gyveno atsiskyrėliškai ir asketiškai. Pasak vietinių pasakojimų, tylos įžadų laikęsi vienuoliai tarpusavyje susitikę teištardavo „memento mori“ („atmink, kad mirsi“), o miegodavo celėse padėtuose karstuose, po galva pasikišę plytas.

Apkalbų susilaukė ir XVIII a. statytas vienuolikos metrų aukščio vienuolyno varpinės bokštas. Vietiniai juokavo, esą jis toks aukštas todėl, kad tai vienintelė galimybė atsiskyrėliams pasižvalgyti po aplinkinį pasaulį. 1812 m. Pažaislio vienuolyną nusiaubus Napoleono armijos kariuomenei, pasklido dar vienas gandas – esą vienuoliai kažkur paslėpę brangenybes, o sode užkasę varinį varpą.

1831 m. kamalduliai vienuolyną turėjo palikti, kai visą Pažaislio turtą konfiskavo Rusijos caras Nikolajus I. Jų vietoje įsikūrė stačiatikių vienuoliai, Pažaislyje šeimininkavę iki 1915 m. Šiandien šv. Kazimiero kongregacijos seserų tvarkomas vienuolynas – atviras visuomenei. Kiekvienas norintis čia gali susipažinti su unikaliomis Pažaislio meninėmis vertybėmis ir bandyti įminti mitais apipintas vienuolyno paslaptis.