RAUDONDVARIO DVARO SODYBA

Šalia Nemuno ir Nevėžio santakos įsikūręs Raudondvario miestelis pavadinimą spėjama gavo nuo pilies plytų spalvos. Nebaigti statyti raudonų plytų rūmai čia stovėjo dar 1652 metais. Pirmasis rūmų šeimininkas ir statytojas istoriniuose šaltiniuose minimas Kauno pakamaris, žemės bylas sprendžianti teisėjas, Vaitiekus Dziavaltauskas. Vėliau raudonų plytų rūmus valdė didikai Radvilos, Vorlovskiai, karininkas Juzefas Zabiela. Galiausiai, 1825 metais, dvarą kaip dovaną vestuvių proga nuo savo tėvo, Mykolo Tiškevičiaus, gavo grafas Benediktas Emanuelis Tiškevičius. Gyvenimo pradžia Raudondvaryje nebuvo sėkminga. Dar nespėjus įsikurti, 1831 m. per sukilimą kilęs gaisras pasiglemžė ūkinius pastatus ir nusiaubė rūmus. Tiškevičiui teko imtis atstatymo darbų.

Dvaro rūmams savininkas lėšų negailėjo. Namai šildyti švediškų koklių krosnimis, sienos puoštos karalių ir didikų portretais, kambariai apšviesti prašmatniais sietynais. Aistringas keliautojas Benediktas Emanuelis Tiškevičius rūmų interjero puošmenas gabeno iš įvairiausių šalių. Stalo įrankiai su monogramomis atkeliavo iš Vokietijos ir Amerikos, porcelianas iš Anglijos, patalynė iš Olandijos. Jau tuo metu rūmuose buvo tarnams nuostabą kėlusios bulvių tarkavimo ir net gazuoto vandens gaminimo mašinos. O turtams skaičiuoti naudotos dvejos svarstyklės. Vienomis buvo sveriamos monetos, kitomis briliantai.

Kad grafas net tik keliautas, bet ir aistringas medžiotojas buvo galima suprasti vos įžengus į rūmus. Svečius pasitikdavo – dviejų didžiulių meškų iškamšos. Šalia jų du šarvuoti riteriai su kardais. Tačiau labiau nei interjero grožis atvykusius stebindavo dvaro patogumai. Prancūziškų vynų, šampano, kinų arbatos prisigėrusiems, vietoje gaminto šokolado prisiragavusiems svečiams, prispyrus reikalui nereikėjo nei į lauką bėgti, nei auksinių naktinių puodų ieškoti. Dvare buvo įrengtas vonios kambarys ir net keturi tualetai. Juose buvo niša žvakei pasidėti ir mažas langelis rytmečio saulei. Tokiais svečių patogumais tarnai ne itin džiūgavo. Iš tualetų per rytinę rūmų sieną buvo nuvestas latakas į lauke išmūrytą uždarą duobę. Tarnams naktimis tekdavo ją išvalyti ir vėl užmūryti.

Patogumams ir higienai daug dėmesio skyręs grafas sau ir žmonai iš Paryžiaus gabenosi muilą, karališką kremą. Ant grafų tualetinio stalelio netrūko buteliukų su „Levandos gyvybės vandeniu“, „Bolo balzaminiu vandeniu“, įvairiausių odekolonų. Drabužinė lūžo nuo aukso gijomis siuvinėtų, galionais puoštų apdarų. Suskaičiuota, kad pagal spintos dydį puošeivoms prilygstantis grafas turėjo net 75 skirtingas liemenes. Dar didesnę galybę aksesuarų: skrybėlių, kepurių, įvairiausių spalvų ir raštų kaklaskarių, kaklaryšių, net 58 poras pirštinių. Keturios atskiros poros vilnonių pirštinių buvo skirtos vien pirčiai. Prie aprangos derindavo ne tik avalynę, bet ir kojines. Grafo puskojinės spintoje užėmė nemenką lentyną, jų suskaičiuota net 300. Kad nepasimestų tarp visų apdarų, grafas buvo įsteigęs net atskirą, garderobininkės etatą.

Tačiau turtai ir prabangus gyvenimas neapsaugojo nuo likimo skirtų netekčių. Anksti mirė grafo žmona, gimęs vienintelis sūnus nesulaukė nė savaitės. Vyresniąją dukrą liga pasiglemžė vos 21-erių. Jauniausioji dukra ištekėjo už našliu likusio sesers vyro, netrukus susilaukė sūnaus Benedikto Henriko Tiškevičiaus. Jis iš senelio ir paveldėjo Raudondvario dvarą.

Daug dėmesio ir laiko anūkui skyręs grafas perdavė ir savo pomėgius medžioti bei keliauti. Dvaras toliau buvo gražinamas medžioklės trofėjais. Grindis klojo šakalo, tigro, meškų kailiai. Svetainėje prisėsti kvietė begemoto oda traukta kėdė. Naujasis paveldėtojas į medžiokles Raudondvario apylinkėse kviesdavo svečius ir iš Rusijos glūdumos. Pats jaunasis Tiškevičius medžiojo net Afrikoje. Kad ilgos kelionės nevargintų grafas buvo įsigijęs sulankstomas lovas, į odinius maišus supakuojamus sulankstomus čiužinius, fotelius ir kėdes. Net specialią spintelę maudymuisi. Grafo užsakymu buvo pagaminta, parodoje Paryžiuje aukso medalį pelniusi, jachta, kuriai duotas lietuviškas pavadinimas „Žemajtej“. Ir kelionėse, ir Raudondvaryje Benediktas Henrikas Tiškevičius iš rankų nepaleisdavo fotoaparato. Jis buvo pripažintas meninės fotografijos profesionalu, rengė parodas užsienyje. Kelionėse grafas sutiko ir būsimąją žmoną, amerikietę Elžbietą Klarą Bankroft.

Kartu su išrinktąją į Raudondvarį atvykstančio Tiškevičiaus pasirodymas prilygdavo didžiuliam įvykiui. Nuolat grafai čia negyveno, tad vos pranešus apie atvykimą buvo ruošiamas iškilmingas sutikimas. Pagrindinė į pilė vedanti gatvė būdavo puošiama šviečiančiomis lemputėmis. Ponų pasitikti susirinkdavo visos dvaro tarnybos, apie 100 tarnų ir administracijos darbuotojų. Visi pasitempdavo išgirdę priekyje jojančio pasiuntinio pučiamo žalvarinio trimito garsus. Pamatyta aukštai to paties pasiuntinio iškelta žibinto šviesa reikšdavo, kad keturkinke karieta atvykstantys grafai visai čia pat. Vos jiems pasirodžius virš pilies iškildavo mėlynos ir geltonos spalvų vėliava su Tiškevičių giminės herbu.

Tik išlipę iš karietos Benediktas Henrikas Tiškevičius su žmona Elžbieta, dažniausiai skubėdavo atsikvėpti į antrame pilies aukšte įkurtą jaukų žiemos sodą vadintą Rojaus sodu. Jame stovėjo Adomo ir Ievos skulptūros, o pro langus atsiverdavo akį užburiantis vaizdas į Nevėžio užliejamas pievas. Bet kam šiame sode lankytis nebuvo leidžiama. Raktus turėjo tik patys grafai ir augalus prižiūrėjęs sodininkas.
Dvare apsistojus Tiškevičiams tekdavo didinti darbuotojų skaičių. Buvo įdarbinama daugiau liokajų, tarnaičių, arklininkų. Darbo pagausėdavo ir tris dešimtmečius dvare veikusio orkestro muzikantams. Tiškevičius mėgo rengti karnavalus. Pasakojama, kad nusižiūrėjus šventes Kinijoje, Raudondvario dvaro tarnams tekdavo visus medžius nukabinėti šimtais raudonų žibintų. Pats grafas apsirengdavo šilkiniais, imperatoriškos Kinijos valdininko, mandarino, drabužiais. Kinietiškais apdarais papuošdavo ir keturis tarnus. Jiems ant pečių po visą dvaro teritoriją ratais tekdavo nešioti į palankiną įsėdusį grafą.

Su žmona grafas susilaukė trijų vaikų. Raudondvario dvarą perleido vyriausiajam sūnui Benediktui Jonui. Jis dvare apsigyveno 1903 metais po vestuvių su Ukrainos grafo V. Barnickio dukterimi Rozalija. Prasidėjus neramumams prieš pirmąjį pasaulinė karą pasitraukė į užsienį. Kinietiškus pokylius Raudondvaryje rengęs Benediktas Henrikas Tiškevičius, taip pat čia nebeužsukdavo. Senatvę jis praleido Prancūzijos Rivjeroje.

1915 metais Lietuvą okupavus vokiečiams, Raudondvaris tapo okupacinės valdžios valdybos būstine. Dvarą parceliuojant, rūmai buvo paskirti Lietuvos moterų globos komitetui. Kiek vėliau juose įsteigta vaikų prieglauda – pradinė mokykla. Per antrąjį Pasaulinį karą pasitraukdami vokiečiai rūmus ir oranžeriją sudegino. 1944 metais Raudondvario rūmų pietinėje oficinoje ir arklidėse buvo įkurta mašinų-traktorių stotis. Vėliau – Lietuvos žemės ūkio mechanizacijos ir elektrifikacijos institutas.

Dabar atkurtas dvaras – reprezentacinė Kauno rajono vieta. Čia rengiami aukšto rango svečių priėmimai, minimos valstybinės šventės, koncertai, santuokų ceremonijos.