Nuo XVIII a. žinomas Saldutiškio dvaras – bene geriausiai prižiūrimas Utenos rajone. Jo įkūrėju laikomas Rusijos didikas Antanas Jaloveckis, 1832 m. čia pastatęs klasicistinio stiliaus rūmus. Iki Pirmojo Pasaulinio karo Jaloveckių išlaikytas dvaras vėliau ėjo iš rankų į rankas: čia veikė ir Saleziečių vienuolynas, ir karo ligoninė, pokariu – stribų štabas, mokykla, bendrabutis.
Kiekvienas naujas šeimininkas vis kitaip pertvarkydavo dvaro rūmus bei teritoriją, todėl 2005 m. sodybą įsigijusiam verslininkui Arūnui Svitojui teko gerokai padirbėti, kol buvo atkurta kadaise klestėjusio dvaro autentika bei rekonstruoti apleisti pastatai. Visgi šiandien atgijęs dvaras vėl džiugina miestelėnus ir svečius: čia rengiami koncertai, konferencijos, įvairūs kiti kultūriniai bei pažintiniai renginiai.
Saldutiškio dvaras labiausiai klestėjo perėjęs į Boleslovo Jaloveckio – Antano Jaloveckio anūko – rankas. Naujasis šeimininkas buvo baigęs Peterburgo karo akademiją ir labai domėjosi geležinkeliais – ne tik pirko geležinkelių akcijas, bet ir pats suprojektavo du elitinius, prabangius caro traukinius.
Už puikų projektą Boleslovas Jaloveckis sulaukė pripažinimo ir dovanų – jam buvo leista supirkti žemes aplink Saldutiškį. Netrukus prie dvaro valdų buvo prijungti Antalamėstės, Krivasalio, Plaučiškių, Trinkūnų, Pakievenio, Pavyžinčio, Varniškių, Vilkolakių kaimai. Valdas praplėtęs dvarininkas savo sodybai negailėjo nei laiko, nei investicijų. Dvaro pašonėje išdygo arklidė, tvartas, kluonas, ledainė, aplink rūmus suformuotas 11 hektarų parkas, sodas, gėlynai, o miškas tankiai užsodintas maumedžiais.
Meilės geležinkeliams Boleslovas Jaloveckis nepamiršo – šalia namų nusprendė nutiesti pirmąjį Lietuvoje siauruką, kurio statybas pats ir prižiūrėjo. Per Saldutiškį ėjęs siaurasis geležinkelis kursavo maršrutu Panevėžys – Švenčionėliai.
Siauruko tiesimo darbais besirūpinęs dvarininkas tuo pat metu dvaro sodyboje pastatė ir svirną, kur buvo laikomi grūdai, miltai, buities daiktai, ūkio padargai. Įdomu tai, kad svirno statybai anais laikais įprastines medžiagas – tašytus rąstus ir medieną – Boleslovas Jaloveckis nusprendė pakeisti didžiuliais akmenimis, o langus puošė raudonų plytų apvadais.
Besikeičiant dvaro šeimininkams, Saldutiškio ūkiniai pastatai buvo apleisti. Kad statybinės medžiagos nenueitų veltui, tarpukariu svirno sienos buvo panaudotos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčios statybai. Iš svirno akmenų sumūryti bažnyčios pamatai, ant jų suręsta medinė pastato dalis su bokštais – tokia bažnyčia stovi ir šiandien.
Saldutiškio dvaro ansamblis didžiuojasi nemažu retų augalų dendrologiniu parku. Jame auga 22 medžių ir krūmų rūšys – iš jų ypač išsiskiria japoninis maumedis, žvilgantysis kaulenis, totorinis klevas, baltauogė meškytė, geltonasis žirnmedis. Nuo 1958 m. dvaro parkas yra saugomas kaip išskirtinis gamtos paminklas.
Maždaug 50 kilometrų nuo Saldutiškio įsikūręs dar vienas puikiai sutvarkytas – Paliesiaus dvaras. Ignalinos rajone stūkstantis dvaras dažnai pristatomas kaip puikaus restauravimo pavyzdys – lankytojus čia traukia ne tik didikų laikus menantys pastatai, bet ir veikiantis viešbutis, restoranas, net SPA centras.
Buvusį medinį Paliesiaus dvarą 1736 m. įsigijo Livonijos valdžios pareigūnas Kazimieras Jonas Kublickas. Statybas pradėjęs nuo arklidės, naujasis šeimininkas vėliau sumūrijo dar kelis ūkinius pastatus, pastatė neįmantrų plytinį gyvenamąjį namą. Iš dvaro pastatų išsiskyrė unikalios Lietuvoje pasagos formos tvartas, šiandien apgaubtas stiklo ir metalo konstrukcija bei paverstas renginių sale.
Sėkmingai ūkį valdę ir prekyba užsiėmę Kublickai prisidėjo ir prie šalia esančių Mielagėnų plėtros – miestelyje atsirado karčema, išgrįsta turgaus aikštė, įrengtos parduotuvės, netrukus imtasi ir mūrinės bažnyčios statybos. Joje išlikusios žvakidės su didikų giminės herbais iki šiol mena Paliesiaus dvaro klestėjimo laikus.