PLUNGĖS DVARO SODYBA

Kunigaikščių didybę menančio, klasikinės muzikos garsų prisodrinto Plungės dvaro istorija skaičiuojama nuo XVI a. antrosios pusės, kai Plungės miestelis pirmą kartą paminėtas istoriniuose šaltiniuose. Šiame dvare, 1807 m., ruošdamasis mūšiams su Napoleono kariuomene, lankėsi Rusijos caras Aleksandras I. Telšiuose vis dar saugoma medinė dekoruota lėkštė, kurioje atvykusiam carui prie Plungės dvaro slenksčio buvo patiekta sutiktuvių duona ir druska.

Seniausias iki šiol išlikęs Plungės dvaro pastatas, 1846 m. statyta pilaitė, dėl jos bokšte įrengto laikrodžio dar vadinama laikrodine. Ją, savo žmonos Aleksandros atminimui, pastatė, 1806 m Plungės miestelį ir dvarą valdęs, Rusijos imperijos grafas Platonas Zubovas. Daug laiko su žmona Florencijoje praleidusio, grafo prašymu. į Plungę atvykęs, Italų architektas pilaitę suprojektavo tarsi miniatiūrinę Florencijoje esančių Palazzo Vecchio rūmų kopiją. Dirbdamas architektas įsimylėjo neužmirštuolėmis dvarą puošusią gražuolę baudžiauninkę. Deja apie tragiškai pasibaigusią meilę dabar byloja tik tūkstančiai dvaro parke pažįstančių melsvų neužmirštuolių.

1873 m. iš Zubovų dvarą nupirko kunigaikštis Mykolas Oginskis (1849–1902). Naujasis šeimininkas čia apsigyveno su iš Poznanės kilusia žmona Marija Oginskiene (1857–1945). Nauji šeimininkai gyvenimą Plungėje pradėjo nuo statybų. Neorenesansinius dvaro rūmus projektavo vokietis architektas Karlas Lorencas. Šeimininkas dar prieš liejant pamatus sumanė palikti raštą ateities kartoms. Į butelį buvo sudėti trimis kalbomis, lietuvių, lenkų ir lotynų, surašyti statybos dokumentai su datomis ir pavardėmis, bei Oginskių giminės geneologija. Pamatų angoje butelis atrastas beveik po aštuoniasdešimties metų, 1956 m. restauruojant centrinius rūmus. Greta dokumentų aptikus ir M. Oginskio raštelį, prašantį viską palikti, ten kur rasta, dokumentai muziejaus lentynų nepasiekė, pagal kunigaikščio valią liko pamatuose.

Šalia naujų dvaro rūmų, natūralaus miško vietoje pasodinus įvairiausių krūmų ir medžių įrengtas beveik 60 ha parkas. Kiekvieną dieną saulei patekėjus ir prieš saulėlydį jame skambėjo trimito garsai. Jais lesti buvo kviečiami parke užveisti fazanai. Visa parko teritorija buvo aptverta tvora. Į dvarą vedantys vartai puošti riterių skulptūromis. Ant viršaus žemaičių simboliai – meškos, laikančios skydus su Oginskių herbais. Ar pats M. Oginskis yra namuose buvo galima matyti net ir nepriėjus vartų. Iš tolo apie šeimininko buvimą dvare skelbdavo ant rūmų iškelta vėliava.

Net šeimininkui išvykus ir vėliavą nuleidus dvaras nenurimdavo. Čia nuolat netildavo vaikų klegesys ir muzikos garsai. Daug savo laiko muzikai skyrę, keliais instrumentais groję Oginskiai, savų vaikų neturėjo. Tad laiką, rūpestį ir lėšas negailėdami skyrė svetimiems. M. Oginskienė vakarinėje rūmų oficinoje buvo įsteigus našlaičių prieglaudą. Skaičiuojama, kad joje užaugo apie 200 vaikų.
Vaikiško triukšmo dvare dar padaugėjo kai 1873 m. dvaro pakraštyje buvo įsteigta muzikos mokykla, vietiniams jaunuoliams. Vienas jos pastatų, kur nuolat vykdavo repeticijos ir pamokos net buvo vadinamas muzikantine. M. Oginskis rūpinosi repertuaru, pirko brangius instrumentus, net ir suteikė galimybę studentams apsigyventi dvare. Visas išlaidas atpirkdavo džiaugsmas girdint jaunimo klegesį, ir nuo jų miklių pirštų vilnijančius muzikos garsus. Tuo metu dvaras it skruzdėlynas knibždėjo veiksmo. Parko alėjose dūko prieglaudos vaikai, įsitaisę atokaitoje prie tvenkinių repetavo muzikos mokyklos studentai. Ketverius metus šioje mokykloje, dar būdamas paaugliu mokėsi dailininkas bei kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.

Geriau pramokę muzikos mokyklos auklėtiniai grodavo rūmų orkestre. Koncertuoti tekdavo vos ne kiekvieną poilsio dieną. Esant geram orui parke studentų muzikos koncertai užsitęsdavo net iki keturių valandų. Be studentų orkestro neapsieidavo ir Oginskių rengiami pokyliai. Muzikantams didžiojoje rūmų salėje buvo skirtas specialus baltas marmurinis balkonas.

Bene rimčiausios tekdavo ruoštis dvaro šeimininko varduvėms – Mykolinėms. Repetuodavo ne tik muzikantai. Rūpesčių turėjo ir eiguliai. Jie sukdavo galvas dėl sėkmingos svečių medžioklės. Dvaro prievaizdu dirbęs Boleslovas Zubavičius pasakojo, kad nelabai taiklūs svečiai nuotaikos nesusigadintų, dar pavasarį eiguliai iš lapių olų prisirinkdavo mažų lapiukų. Juos iki pat Mykolinių paslapčia, kad tik niekas nesužinotų, šerdavo. Iš gyventojų buvo superkami ir namuose auginami zuikiai. Už kiekvieną eiguliai mokėdavo po 50 kapeikų. Jau Mykolinių dieną, anksti rytą lapes ir zuikius skryniose veždavo į medžioklės vietą. Kai svečiams sustojus, pasigirsdavo pirmojo trimito garsai, kiškius ir lapes iš skrynių paleisdavo. Zuikiai ir lapės palengva pradėdavo bėgti link svečių, o šie, juos pamatę, šaudydavo. Nepataikydavo nebent aklas. Po tokios medžioklės vos spėdavo vieni kitiems girtis kiek žvėrių pavyko nušauti.

Po M. Oginskio mirties, medžioklės nutrūko, muzikos garsai ir vaikų klegesys nutilo. Muzikos mokykla nutraukė veiklą, iširo orkestras. Viena likusi kunigaikštienė vykdydama vyro valią 1902m. Atidarė slaptą lietuvišką mokyklą. Į ją pakviestos neturtingos mergaitės buvo mokomos skleisti lietuviškumą, platinti lietuvių kalbą tarp valstiečių vaikų. Tačiau ir ši veikla nutrūko prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui. Kunigaikštienė M. Oginskienė pasitraukė į Poznanę.

Klegesys į dvarą grįžo tarpukariu, kai čia veikė “Saulės” gimnazija, vėliau Žemės ūkio mokykla. Antrojo pasaulinio karo metais sodyboje šeimininkavo kariškiai. Po karo į restauruotus rūmus vėl žengė vaikai. Nuo 1961 m. dvare pamokas lankė Plungės vidurinės, vėliau statybininkų mokyklos auklėtiniai. Nuo 2006 metų sodyboje įsikūręs Žemaičių dailės muziejus rūmus ėmė kelti naujam gyvenimui. Erdvės dabar užpildytos Lietuvos ir užsienio menininkų darbais. Sodyboje organizuojamos edukacinės programos, tarptautiniai renginiai, koncertai.