Biržuvėnų dvaro sodybos parkas

Biržuvėnų dvaro rūmus supo lapuočiai ir spygliuočiai medžiai, įvairiaspalviai gėlynai, it veidrodžiai dangų atspindintys tvenkiniai. Parko takais pasivaikščioti mėgdavo ir patys šeimininkai, ir juos aplankyti atvykę svečiai. Jau XX amžiuje dvaro paveldėtojas Antanas Gorskis sumanė parką atnaujinti. Jo samdytas profesionalus architektas greta senųjų tvenkinių suprojektavo naujus takus, želdinių masyvus. Parke netrūko ir paslaptingų vietų. Kas rytą dvaro tarnaitės, nešinos kibirais, skubėdavo prie stebuklingo šaltinio. Jo vandens atsigėrus, veidą nusiprausus buvo galima susigrąžinti sveikatą ir jaunystę. Kiti užtarimo prašydavo senos dvikamienės norus pildančios pušies. Ne vienas net monetą už medžio žievės užkišdavo, kad tik greičiau svajonės išsipildytų. O didžiulio akmens su įspausta laumės pėda vengdavo vyrai. Senoliai liudija, kad paryčiais čia susirinkusios laumės patikusį vyrą imdavo vilioti į pirtį, o ten nusivedusios negyvai užmyluodavo.