Medininkų pilis – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės liudininkė

Vos 30 kilometrų nuo Vilniaus stūksanti Medininkų pilis mena Lietuvos didžiųjų kunigaikščių laikus. Iš čia ėjo Vytauto Didžiojo rašyti laiškai, čia vasaras leisdavo Kazimieras Jogailaitis. Visgi pagrindinė pilies funkcija buvo gynybinė – XIV a. statyta mūrinė Medininkų pilis buvo didžiausia iš keturkampių aptvarinių pilių Lietuvoje.

Didžius laikus išgyvenusi ir ne vieną mūšį atlaikiusi Medininkų pilis savo reikšmę prarado XV a. pabaigoje, kai ją nuniokojo gaisras. Ilgus amžius užmirštas pilies kompleksas antram gyvenimui buvo prikeltas 2012 m. Šiandien Medininkų pilyje veikia muziejus, lankytojams atvertos net keturios ekspozicijos, moksleiviams ir suaugusiems vykdomos edukacinės programos.

Gynybinė pilis ir vasaros rezidencija

Šalia dabartinės sienos su Baltarusija stovinti Medininkų pilis šioje vietoje atsirado neatsitiktinai. Tai buvo strateginis punktas, gynęs Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę ir sostinę Vilnių nuo agresijos iš rytų, Kryžiuočių ir Livonijos ordino antpuolių. Kad priešams būtų sunkiau prieiti, pilis statyta pelkėtoje vietovėje, o jos mūrus juosė platūs bei gilūs gynybiniai grioviai.

Pusės kilometro ilgio, 15 metrų aukščio ir beveik 2 metrų storio pilies sienos – dar vienas geros gynybos garantas. Priešų antpuoliams stebėti skirtinguose sienos kampuose buvo išdygę keturi bokštai, iš kurių aukščiausias – 30 metrų aukščio donžonas. Iš jo buvo koordinuojami gynybos veiksmai, stebima, kas žengia pro pilies vartus.

Viršutiniuose donžono aukštuose sienos puoštos dailininkų tapybos darbais – čia buvo įrengtos gyvenamosios patalpos. Vasaros rezidenciją pilyje buvo įsikūręs Kazimieras Jogailaitis. Savo vaikų sostinės triukšme laikyti nenorėjęs didikas į Medininkus atsiveždavo keturis sūnus – Joną Albertą, Aleksandrą, Žygimantą ir Kazimierą.

Prikelta antram gyvenimui

Nepaisant puikios gynybinės sistemos, 1402 m. Medininkų pilis nukentėjo per kryžiuočių apgultį. XV a. pabaigoje ją gerokai nuniokojo gaisras, po kurio tvirtovė jau nebeatsigavo ir nebebuvo atstatinėjama. Kurį laiką Medininkų pilis atiduota valdyti kunigaikščiui Vosyliui Žilinskui, tačiau šis ja beveik nesirūpino. 1812 m. tvirtovė praktiškai nušluota nuo žemės paviršiaus iš Rusijos besitraukiančios Napoleono armijos karių.

Tarpukariu Medininkai priklausė Lenkijos okupuotam Vilniaus kraštui – Lietuvai miestelis grąžintas 1939 m. Pokariu pilis buvo užkonservuota, joje atlikti kai kurie archeologiniai bei architektūriniai tyrimai, tačiau naujas Medininkų pilies gyvenimo etapas prasidėjo tik po Lietuvos valstybingumo atkūrimo.

Atstatymo ir restauravimo darbai vyko pamažu, visgi šiandien tvirtovė jau pritaikyta turizmui, muziejinei bei edukacinei veiklai. Pilies donžone įrengtos ekspozicijų salės: čia galima susipažinti su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mūro pilimis, ginkluote, apžiūrėti eksponuojamas patrankas, sviedinius ir archeologinius radinius.

Bažnyčia stovėjo dar Vytauto laikais

Netoli kunigaikščių laikus menančios Medininkų pilies galima aplankyti ir keletą kitų įdomių objektų. Lygumoje pastatyta tvirtovė įdomiai kontrastuoja su vos už 3 kilometrų stūksančiu Juozapinės kalnu, antru pagal dydį Lietuvoje. Juozapinės geomorfologiniame draustinyje rasite ir aukščiausią šalyje viršūnę – Aukštojo kalvą.

Visai greta Medininkų pilies – žavi medinė Švč. Trejybės ir šv. Kazimiero bažnyčia. Parapijinė bažnyčia Medininkų miestelyje pastatyta dar 1391 m., o Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas šalia net buvo įsteigęs vienuolyną. Tačiau nuolatinių kryžiuočių antpuolių niokoti statiniai ilgai neišgyveno.

Dabartinė vieno bokšto trinavė bažnyčia statyta tarpukariu – jai suteiktas šv. Kazimiero vardas, o greta įsteigtas ir šv. Kazimiero pranciškonų vienuolynas. Priešais bažnyčią pastatyta ir to paties stiliaus medinė varpinė – vietos gyventojams varpo dūžiai primena, kada rinktis į eilines pamaldas ar šventinius atlaidus.