Lietuvos dvarų parkai – didikų kultūros atspindžiai

Senieji Lietuvos dvarų parkai – turtingos didikų kultūros bei kasdienybės liudininkai. Išpuoselėti, neįprastais augalais apsodinti parkai jų šeimininkams buvo ir tam tikras būdas parodyti aukštą padėtį, ir puiki vieta laisvalaikiui leisti, triukšmingoms puotoms rengti.

Lietuvoje dauguma geriausiai prižiūrimų parkų išlikę iš XIX a., tačiau jų istorija siekia daug senesnius laikus. Pasižvalgykime po 6 įdomius dvarų parkus, vertingus tiek dėl įspūdingos kraštovaizdžio architektūros, tiek juos gaubiančių legendų.

Burbiškio dvaro parkas

Anykščių regioniniame parke įsikūręs Burbiškio dvaras – XIX a. architektūros paminklas, žavintis savo elegantiškomis formomis. Prie dvaro grakščiai prigludęs 5 hektarų plotą užimantis mišraus tipo parkas mena laikus, kai Burbiškyje gyveno Lietuvos – Lenkijos dvarininkų Venclovavičių šeima. Čia auga ne tik mums įprastos liepos ar eglės, bet ir galiūnai ąžuolai, kurių skersmuo siekia net 90 centimetrų. Ramybe alsuojančiame parke pasitaikė ir liūdnų istorijų. Štai prie kedrinės pušies palaidotas jaunas Venclovavičių sūnus, ten pat pasikorė ir netekties neatlaikiusi dvaro šeimininkė. Sakoma, kad ir dabar prie šios pušies arkliai ima trypti kojomis ir prunkšti.

Aukštosios Fredos dvaro parkas

Daugiau kaip 60 hektarų plotą užimančiame Aukštosios Fredos dvaro parke jau beveik 100 metų įsikūręs VDU Botanikos sodas. Tačiau parko pradininkas XIX a. buvo bajoras Juozapas Godlevskis – būtent jo prašymu čia buvo iškasti du tvenkiniai, savo forma priminę šeimininko inicialus – J ir G raides. Lietuvoje tai bene vienintelis toks žinomas didikų įsiamžinimo būdas. Aukštosios Fredos dvaro parkas šiandien didžiuojasi daugiau kaip 1000 didikų laikus menančių rožių rūšių, kasmet čia pražysta galybė įvairiausių rūšių tulpių, vilkdalgių, bijūnų.

Gelgaudiškio dvaro parkas

Su Nemuno krantais susiliejantis, net 118 hektarų plotą užimantis Gelgaudiškio dvaro parkas – vienas įspūdingiausių Lietuvoje. Kadaise čia vyko aktyvus dvarininkų gyvenimas – buvo rengiamos medžioklės puotos, o Žvaigžde pramintoje parko aikštelėje griežtumu garsėjęs dvaro šeimininkas Medardas Komaras plakdavo neįtikusius samdinius. Šiandien lankytojai kviečiami ne tik pasigrožėti parku, pasivaikščioti romantiškomis alėjomis, bet ir dalyvauti vienoje iš čia organizuojamų teatralizuotų ekskursijų ar net pasivaišinti dvarininkiškomis vaišėmis.

Plungės dvaro parkas

Beveik 60 hektarų plotą užimantį Plungės dvaro parką XIX a. pabaigoje kūrė kunigaikštis Mykolas Oginskis su žmona Marija. Šalia Babrungo upės išsidėstęs, alėjomis, gėlynais ir tvenkiniai išpuoštas parkas buvo mėgstama dvarininkų poilsio vieta. Kai kurie medžiai Plungės dvaro parke skaičiuoja šimtmečius. Bene žinomiausias iš jų – Perkūno ąžuolas, šalia kurio pagonybės laikais kūrenta šventoji ugnis. Susituokusios poros skuba prie parke augančio penkiakamienio uosio – pasak legendos, jaunoms poroms, norinčioms susilaukti kūdikio, tereikia penkis kartus apibėgti aplink medį ir rezultatas – garantuotas.

Šešuolėlių dvaro parkas

Šešuolėlių dvaro parkas dabartinę išvaizdą įgavo XX a. pradžioje, kai dvarininkas Povilas Petras Končia jį pertvarkė prancūzišku stiliumi. Takai ir alėjos buvo nutiestos pagal esantį landšaftą – kalvas, daubas, upelio vingius, taip pat iškastas akmenimis grįstas tvenkinys. Raudonais ąžuolais apsodintą parko alėją ypač mėgo dvarininko žmona Helena Končienė – dažnai ji čia vaikštinėjo su pulkininku Jonu Variakoju, kuris netrukus tapo ir jos mylimuoju. Pasklidus kalboms apie romaną, ąžuolų alėja buvo praminta „Meilės alėja“.

Biržuvėnų dvaro parkas

Aplink Biržuvėnų rūmus išsidriekusiame lapuočių ir spygliuočių parke laiką leido dvarininkų Gorskių šeima. Juos čia džiugino įvairiaspalviai gėlynai, tarp medžių nutiesti takeliai, it veidrodžiai dangų atspindintys tvenkiniai, o vaizduotę žadino paslaptingos parko vietos. Ir šiandien pasakojama, kad sveikatą ir jaunystę galima susigrąžinti atsigėrus vandens iš stebuklingo parko šaltinio, o štai norus pildo sena dvikamienė pušis. Biržuvėnų dvaro parke galima rasti ir ant didžiulio akmens įspaustą laumės pėdą – senoliai liudija, kad paryčiais prie akmens susirinkdavo laumės, kurios patikusį vyrą galėdavo nuvilioti į pirtį ir negyvai užmyluoti.