Kokias istorijas pasakoja Vakarų Lietuvos dvarai?

Vakarų Lietuva daugeliui iš mūsų pirmiausia asocijuojasi su Baltijos jūra ir pajūrio kurortais, tačiau šiame krašte gausu ir kitų unikalių vietų – gamtos, istorinio ir kultūrinio paveldo objektų. Iš jų bene labiausiai išsiskiria įspūdingi dvarai, kuriuose it laiko mašina galima nusikelti į skirtingus Lietuvos istorijos laikmečius, politines aplinkybes, o kartu pažinti ir turtingą Lietuvos didikų kultūrą.

Pasižvalgykime po tris unikalius – Plungės, Biržuvėnų ir Šilutės dvarus.

Muzikos garsai Plungės dvare

Vienu išskirtiniausių Lietuvoje laikomas Plungės dvaro ansamblis dažnai vadinamas Žemaitijos Versaliu. Nuo XVI a. žinomas dvaras tikrą aukso amžių išgyveno XIX a. pabaigoje, kuomet jį valdė kunigaikštis Mykolas Oginskis su žmona Marija. Jų dėka pastatyti dabartiniai neorenesansinio stiliaus rūmai, įrengtas bene 60 hektarų nuostabaus grožio parkas.

Tęsdamas savo šeimos tradicijas, M. Oginskis dvare buvo įsteigęs muzikos mokyklą. Dar būdamas paaugliu joje ketverius metus mokėsi dailininkas bei kompozitorius Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Be muzikos garsų neapsieidavo nei vienas dvarininkų rengiamas pokylis – dvaro orkestras svečius linksmindavo iš didžiojoje rūmų salėje įrengto balto marmuro balkono.

Šiandien Plungės dvare veikia Žemaičių dailės muziejus, eksponuojami Lietuvos ir užsienio menininkų darbai, rengiami koncertai. Lankytojai kviečiami apžiūrėti ir dar vieno buvusio dvaro šeimininko – grafo Platono Zubovo – statytą raudonų plytų laikrodinę, ir pasivaikščioti mitais apipintame dvaro parke. Sakoma, kad pagonybės laikais čia buvo kūrenama šventoji ugnis.

Paslėpti Biržuvėnų dvaro lobiai

Apie 20 kilometrų nuo Telšių įsikūrę Biržuvėnai didžiuojasi vieninteliu Lietuvoje išlikusiu vertingu XVIII-XIX a. medinės architektūros dvaru. Buvusį karališkąjį dvarą 1670 m. nusipirko Žemaitijos didikas Mykolas Gorskis – jo giminė čia šeimininkavo beveik 300 metų.

Gorskiai buvo veiklūs ūkininkai: laikė gyvulius, puoselėjo apie pusantro šimto obelų, kriaušių, vyšnių ir slyvų sodą.  Vienu metu dvare net veikė kartono fabrikas, vėliau paverstas malūnu, o dvaro pirtyje buvo verdamas alus.

Svečių dažnai sulaukdavę dvarininkai namus puošė giminės herbais, meno kūriniais, brangiais raudonmedžio baldais. Nors rūmų interjeras gerokai apgadintas sovietmečiu, dar ir dabar galima pamatyti išlikusius autentiškus židinius su XVIII a. kokliais, kaminą, grindų plyteles.

Prasidėjus Antrajam Pasauliniam karui, Gorskiai buvo priversti bėgti iš dvaro. Sklandė gandai, kad dvaro kapinėse jie užkasė auksą, dėl ko kapinės ne kartą niokotos ilgapirščių. Auksas taip ir nerastas, tačiau 2005 m. po dvaro sodybos grindimis aptiktas kitas lobis: beveik trys šimtai vienetų vokiško porceliano indų.

Hugo Šojaus palikimas Šilutės dvare

Įdomią istoriją pasakoja vienas svarbiausių Mažojoje Lietuvoje – Šilutės arba Šojaus dvaras. Įkurtas 1721 m. tuometinėje Prūsijoje, dvaras turėjo keletą šeimininkų, kol 1889 m. atiteko Lėbartų dvarininkui Hugo Šojui. Pastarasis laiko savo naujam pirkiniui negailėjo – rūpinosi dvaro reikalais kiek tik išgalėjo.

Sau pasilikęs 750 hektarų žemės, H. Šojus likusią valdą išskirstė sklypais, dalį ėmė nuomoti ir pardavinėti, o dalį dovanojo Šilutės miestui. Dvaro žemėje tuo metu įsikūrė 120 šeimų, kituose sklypuose pastatyta ligoninė, mokykla, bažnyčia, įrengtas uostas.

Dar ir šiandien šilutiškius bei miesto svečius džiugina H. Šojaus kurtas, abiejose Šyšos upės pakrantėse išsidėstęs dvaro parkas. Botanikų draugijai priklausęs didikas jį kūrė padedamas žymių gamtininkų ir botanikų: parke pasodinta apie 150 rūšių medžių ir krūmų, iškasti tvenkiniai, nutiesti takeliai ir upės krantus jungę pėsčiųjų tiltai.

Šojus labai domėjosi lietuvių tautinu menu – buvo sukaupęs beveik visas lietuviškas Mažosios Lietuvos knygas, o dvaro rūmuose net įrengė muziejų. Daugelis didiko surinktų etnografinių, archeologinių eksponatų išliko iki šių dienų – dabar juos galima apžiūrėti dvaro rūmuose įsikūrusiame Šilutės muziejuje.

Privacy Preference Center

Necessary

Advertising

Analytics

Other